Židinių istorija.
Išgirdus žodį židinys, mums kyla pačios maloniausios asociacijos: gyva ugnis, malkų traškesys, šiluma, minkštas pledas, patogus krėslas... Šiuolaikinis židinys praėjo ilgą kelią nuo tada kai buvo tik laužas oloje iki išpuoselėto gyvenamo centro, aplink save sukuriančio komforto, jaukumo ir stabilumo atmosferą.
Terminas židinys yra žinomas iš lotynų kalbos žodžio caminus, kuris reiškia atvirą židinį (atvirus pelenus). Dar akmens amžiuje žmogus susidraugavo su ugnimi: senovėje žmonės ant ugnies gamindavo valgį ir naudojo gyvenamo ploto šildymui. Aplink ugnį virė gyvenimas ir vystėsi žmonijos civilizacija. Atviras židinys buvo laužas, aplinkui ratu apdėtas akmenimis, todėl dūmai sklido po visą patalpą. Vėliau virš židinio buvo įrengiama anga lubose, o dar vėliau atsirado kūgio pavidalo kaminas, skirtas dūmų sugaudymui.
Jei nekreiptume dėmesio į šį židinio vystimosi etapą, tai galima sakyti, jog pirmieji židiniai atsirado antikinės Romos laikais Senojoje Romoje. Namuose buvo įrengiamos krosnys su atvira pakura ir kaminu, išvestu į lubas. Šie židiniai buvo įrengiami patalpos viduryje ir buvo savarankiški įrengimai. Vėliau jie buvo perstumti prie sienos ir apjungė, pakurą, kaminą ir sieną. Taip židinys įgavo šiuolaikinius bruožus.
Ankstyvuosiuose viduramžiuose židiniai buvo įrengiami kambariuose, kur galėjo gyventi tik moterys ir jų teikiama šiluma buvo išskirtinai tik moteriška privilegija. Kita vertus, vėliau židiniai buvo pasiekiami visiems. Nuo tada židinių mada pradėjo staigiai plisti. Jie buvo gaminami iš tašyto akmens ir išsiskyrė dideliais išmatavimais, tokiais, kad to meto riteriai galėjo juose iškepti visą, nepjaustytą jautį.
Vėliau židiniai tampa žymiai dekoratyvesniais ir parodančiais šeimininko skonį bei padėtį visuomenėje. Turtingi feodalai kūrė židinių sales, kur buvo saugomi karo ir medžioklių trofėjai, ginklai, gobelenai. Čia taip pat buvo sprendžiami valstybinės svarbos reikalai, vyko kariniai pasitarimai ir triukšmingos puotos.
Renesanso epochoje, židiniai tampa architektų ir dailininkų apipavidalintojų interesų taikiniu. Židiniai buvo daromi iš granito ir marmuro, buvo dekoruojami florentiškaja mozaika, aštriais papuošimais. Į madą atėjo kolonos, kapiteliai, piliastrai. Tokios architektūrinės puošybos dėka, židiniai tapo patraukliu dvarų interjerų elementu.
Galinę židinio pakuros sienelę pradėjo uždengti dekoratyviais ketaus paneliais, taip apsaugodami sienas nuo pastovaus įkaitinimo. Prieš židinio pakurą, neretai buvo statomas ekranas, kurio paveikslėlis buvo peršviečiamas ugnies šviesa, taip sukurdamas papildomą dekoratyvų efektą, išsklaidydamas ugnies karštį ir apsaugodamas kambario grindis nuo ant jų krintančių žiežirbų ir karštų anglių.
Modernizmo epocha židinį pavertė interjero dalimi kurioje dega ugnis. Chai-tek stiliaus židinys šviečia poliruotu metalu, turinčiu neįprastas formas. Pačios krosnies nebelieka, o pakuros gali kabėti virš grindų. Netiesių linijų ir augalinių motyvų prašmatnumas pabrėžė labiau tipinių medžiagų marmuro, granito, kalto ir lieto metalo apdirbimo naudojimą.
Mūsų laikais židiniai nebėra prabangos dalykas: šiandien juos galima pamatyti daugelyje užmiesčio namų ir kotedžų, netgi miesto butų interjeruose. Židinys tapo namų, šilumos ir jaukumo simboliu.
